Ateinu pas Eboric į gardą ir pašnekinu žirgelį:
- Na, kadangi dar neatsirado veisyklos prižiūrėtojų, tave prajosiu aš.
Prisinešu inventorių ir pradedu valytis žirgelį. Apžiūriu jo kojas ir nusistebiu, nes tokių raumenų dar nebuvau mačiusi. Paploju Eboric per petį ir šis pakeliai koją.
- Nebijok, nieko blogo aš nenoriu,- tariu ir pričiupusi keletą skanėstų, sušeriu juos dičkiui.
Tuomet prisinešu inventorių ir pasibalnoju žirgelį. Taip pat užvynioju ir bintus, kad netyčia nebūtų traumų.
- Tai ką, keliaujam į maniežą,- džiugiai pranešu ir užmetusi poponą dičkiui ant nugaros, išsivedu jį pasitreniruoti.
Grįžtame. Susirandu Eboric gardą ir įsivedu dičkį vidun.
- Grakštus žirgelis,- pagiriu ir paploju eržilui per kaklą.- Taip ir toliau.
Nubalnoju dičkį ir trumpam jį palieku, nes bėgu padėti inventorių vieton.
Pareinu tik su keliom morkom rankoje.
- Čia tau už nuostabų darbą,- sušėrusi daržoves Eboric, ištariu.
Šiek tiek apsitavrkau garde ir atnešu žirgeliui daugiau šieno.
- Iki.
Atsiveikinusi palieku gardą ir dar šiek tiek prašluoju taką, kur mes pridrabstėm.